Historical European Martial Arts (Istoriniai Europos kovos menai) yra Europoje praktikuoti tikri kovos menai, kurių tradicijos ir meistrai yra išnykę arba evoliucionavę į kitas formas.

Modernus šių kovos menų atkūrimas vyksta remiantis išlikusiais rašytiniais ir iliustruotais istoriniais šaltiniais. Išlikę šaltiniai mus pasiekia nuo Vėlyvųjų viduramžių (XIII a.) ir priskiriami istoriniams kovos menams iki Modernių laikų (1300 – 1900). Tame tarpe, bene gausiausiai aprašytos buvo Vokiškos ir Itališkos kovos menų disciplinos
HEMA yra platus terminas apimantis daug skirtingų sričių. Tai yra Europinės istorijos tyrinėjimas, šaltinių vertimas į modernią kalbą ir jų interpretacija. Tuomet, tai yra kovos meno interpretavimas ir atkūrimas šiandieniniame kontekste. Taip, pat, HEMA yra kovinis sportas turintis savo varžybas. HEMA gali būti tiek hobis, tiek pretekstas sportuoti, tiek gyvenimo būdo dalis.

Pasaulyje, HEMA užsiima virš 35 000 žmonių. Narius vienija nacionalinės federacijos ir tarptautinės organizacijos.

Istorinis fechtavimas yra dvikova, naudojant istorinius ginklus.

Europoje praktikuoti kovos menai nuolatos keitėsi. Kintant technologijoms ir žmonių gyvenimo būdui, pretekstų kovoti geležtiniu ginklu liko vis mažiau. Galiausiai, senosios disciplinos ir ginklai, kaip kalavijai, kardai ir rapyros neteko prasmės, o dvikovos buvo uždraustos įstatymų. Tačiau istoriniai kovos menai evoliucionavo ir šiandieninė jų išraiška yra modernus sportas. Tai Olimpinis fechtavimas, boksas ir imtynės – sportai, kuriuose varžomasi dvikovos formatu.

Didžiausias skirtumas tarp Rytų kovos menų ir HEMA yra tai, kad Europiniai kovos menai yra rekonstruojami. Nėra gyvų meistrų linijos, kuomet disciplinos ir tradicijos buvo perduodamos iš kartos į kartą. Taip pat, mes atliekame didelį laiko šuolį. Istoriniai Europos kovos menai yra išimami iš tuometinio konteksto ir perkeliami į moderniuosius laikus. Norėdami geriau suprasti tuometinių žmonių mąstyseną ir elgseną turime geriau suprasti jų gyvenimo kontekstą.

Istoriniai kovos menai buvo daugiausiai praktikuojami mietuose. Kadangi, nuo XIV a. miestai pradėjo kurti savo savivaldas, nepriklausomas nuo feodalinės sistemos. Miestiečiai, dažnai, buvo amatininkai, o ne profesionalūs kariai ir riteriai. Miestiečiai neturėjo pilnos ekipuotės iš įvairių šarvų ir kovinių ginklų, skirtų mūšio lauko scenarijui. Tačiau miestiečiams taip pat reikėjo sugebėti apsiginti. Galbūt apginti savo turtą ar gyvybę užpuolimo metu, atlikti miesto milicijos tarnybą ar, mesto iššūkio metu, apginti savo dorą vardą.

Todėl, šiandien praktikuodami HEMA mes:

• Vilkime modernias apsaugas, tačiau tai nėra šarvai ar jų imitacija.
• Dažniausiai naudojame vienodus geležtinius ginklus: kalavijus, skydelius, rapyras, durklus, kardus ir t.t.
• Remiamės istorinėmis technikomis ir moderniomis jų interpretacijomis.

Panašiai kaip to meto miestiečiai, mes neesame profesionalūs kariai ar atletai. Todėl HEMA yra pomėgis ir hobis. Tai puikus pretekstas sportuoti ir stiprinti savo kūną ir dvasią. Išbandyti save aukšto streso situacijose. Todėl, panašiai kaip ir Rytų kovos menuose, HEMA tai asmeninė saviugda. Praktikos esmė yra nuolatinis kūno, proto ir visos asmenybės tobulėjimas.